LtIEn Skirsnemunės kaimo bendruomenė mail Svetainės medis
www.skirsnemune.lt
Naujienos |KOMENTARAI |Apie bendruomenę |Projektai |SKELBIMAI |2 proc. |Kontaktai |Skirsnemuniečių kūryba
  
Aldona-Elena PUIŠYTĖ
Priimti gyvenimą su visomis jo spalvomis

Tai šičia mano laikini namai, kur gėriau vandenį šaltinių tyrą ir saulės šviesą, kur žiedų kvapai svaigino sotino sultingi vaisiai. Aš nieko neišsižadu, tiktai tariu: atgniaužiau delnus ir paleidžiu, ką šitaip nenumaldomai laikau,- ne mano viskas čia ir viskas mano, dabar galiu grožėtis ir mylėti laisva širdim tuos laikinus stebuklus praeinanti praeinančiųjų tarpe čia.

Šios eilėraščio eilutės tarsi palydi į neseniai poeziją skaitančiai visuomenei pristatytą jau septynioliktąją poetės Aldonos Elenos Puišytės knygą "Įsiklausyti". Čia autorė kaskart grįžta prie esminių būties klausimų klasikinių eilėraščių, japoniškų trieilių ir netradicinių ritmo forma. Ta proga kalbiname poetę, norėdami kuo arčiau prisiliesti prie kūrėjos gyvenimo, jos poezijos ištakų

   - Sakoma, jog mes ateiname iš vaikystės. Papasakokote apie savo vaikystę: aplinką, kurioje augote, žmones kurie supo.
    - Vaikystė prabėgo kaime, gražioje tėviškės sodyboje, pro kurią sruveno sena upelė Antvardė. Augome trys seserys ir brolis, buvau tarp jų jauniausia. Netoli sodybos buvo tėvo lentpjūvė, kur suvažiuodavo aplinkinių kaimų vyrai išsipjauti lentų ar stogams dengti gontų. Menu, kaip jie susėdę ant atvežtų rastų, bičiuliškai
šnekučiuodavosi. O sekmadieniais sulėkdavo vaikai žaisti pjuvenų „kopose“ ir pasivažinėti „geležinkeliuku“, kuriuo šiokiadieniais į lentpjūvę keliaudavo
medžių kamienai. Tad mums, vaikams, tėviškėje gyventi buvo linsksma ir įdomu.
    Per atlaidus Girdžių bažnytkaimyje suvažiuodavo dėdės ir tetos su šeimomis. Šėldavome su pusbroliais ir pusseserėmis iki vėlyvo vakaro. Atvažiuodavo ir dėdė kunigas selezietis vienuolis Jonas Puišys. Jis būdavo mylimiausias mūsų žaidimų bičiulis – turėjo ypatingą bendravimo su vaikais charizmą, visus užkrėsdavo savo linksmumu. Tėviškėje jo paliktos turiningos bibliotekos knygos ir žurnalai buvo manojo kelio į literatūrą pradžia.
    O graži tėviškės gamta! Pavasarį laukinių gėlių žiedais marguojančios Paantvardžio lankos. Žydintis sodas, dūzgiančios bitys mamos bityne. Vasarą geltonuojantys javų laukai su žydruojančiomis rugiagėlėmis ir „kūkalių“ violetu. Rudenį – obuoliai, krentantys į rasotą žolę. Žiemą – tolumoje dungsančios šerkšnotos giraitės. O Kalėdų ir Velykų švenčių slėpiningumas... Visa dabar atrodo kaip šviesus sapnas. Ataidintis ir į poeziją.
    Vėliau - karas, šiurpūs pokario metai, elgetaujantys vokiečių (o gal prūsų ainių?) vaikai iš Karaliaučiaus ir jo apylinkų, tremtys... Laikas, kurio nenoriu prisiminti. Bet ir jis grįžta – atmintyje ir sapnuose. Dabar tėviškėje nieko nebelikę. Tik senų medžių guotas sodybvietėje prie tos pačios Antvardės, pasikeitusios neatpažystamai.

    -Kas lėmė, kad, pasak prof. V.Daujotytės, Jūs, „Turėdama aiškių humanitarinių interesų“, pasirinkote medikės specialybę?
   -Farmacininkės specialybę rinkausi verčiama to meto aplinkybių. Prieš pat abitūros egzaminus 1952-ųjų pavasarį „išbuožinus“ tėvą, teko abiem bėgti iš tėviškės. Nors svajojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, universiteto durys man buvo užtrenktos, nes tuomet stojant į aukštąją mokyklą reikalaudavo socialinės kilmės pažymėjimo. O aš buvau “buožės“ dukra. Todėl ir stojau į medicinos mokyklą. Mokiausi su baime - sužinos, išmes. Pasisekė baigti. Bet farmacininke dirbau neilgai. Išleidusi pirmąją knygą „Žalvario raktas“ (1970m.), perėjau dirbti į Maironio lietuvių literatūros muziejų vyr. moksline bendradarbe.
   Vargu ar sovietmečiu universitetas man būtų davęs daugiau nei geros knygos ir žurnalai iš dėdės kunigo bibliotekos, išleisti prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, kuriuos skaičiau nuo paauglystės. Savarankiškai ieškojau savojo kelio. Juk ne vienas atėjo į literatūrą iš kitos srities. Farmacinikai buvo austrų poetas Georgas Traklis, lietuvių rašytojai Antanas Vienuolis. Poetai Algimantas Mikuta, Algirdas Verba - baigę Politechnikos, Donaldas Kajokas- Kūno kultūros institutą, Vytautas Rubavičius – astrofizikos studijas. Galima būtų išvardyti ir daugiau. Kūryboje viską lemia talentas, o ne literatūros teorijų išmanymas. Man eilėraščiai prasideda vidiniais saskambiais. Tarsi kažkas diktuotų melodiją, ritmą, prasmes. Jei sugebi įsiklausyti - gimsta poezija. Jei ne – dingsta negrįžtamai.
   -Paneikite arba patvirtinkite, kad esate tarsi 1930-ųjų metų gimimo kartos poetų branduolio atskiruolė (panašiai kaip Vytautas P.Bložė).
    -Taip, iš tiesų esu atskiruolė tarp savo kartos poetų, nes į literatūrą atėjau pavėlavusi, kai jau buvo įmanoma kalbėti savu balsu, be melo klišių. Galiu džiaugtis, kad mano knygose nėra nė vienos eilutės, ano meto kvailybei garbinti. Mano kūrybos kelias ėjo per atkaklų pasipriešinimą. Ne sykį skaudžia kaina, priverstiniu tylėjimu. Taip ir likau „balta varna“- atskiruolė tarp savo kartos rašiusiųjų. Artimesni man buvo vėlesnės kartos poetai, nes jie kalbėjo drąsiau, laisviau. Apie tai esu rašiusi knygoje „Rašytojas ir cenzūra“.
    -Kokie jūsų kūrybos principai ir atramos?
   -Siekti, kad gyvenimo būdas ir tariamas žodis kiek įmanoma sutaptų. Mano gyvenimo ir kūrybos atramos – tikėjime Tuo, kuris visa sukūrė. Be abejo būna ir abejonių, kyla aibė klausimų. Juk mus supančiame kosmose ir pačiame žmoguje – tiek slėpiningumo. Vienu metu ypač domėjausi rytų išmintimi: Tibeto ir indų mistika, Sudzuki dzenbudizmu, Aurobindo Hošo integraline joga. Rusų kalba sovietmečiu ji plito kserokopijomis. Juos skaitant gilėjo ir plėtėsi daugelio reiškinių suvokimas. Tačiau mano dvasios šaknys – krikščionybėje. Nustebau ir apsidžiaugiau radusi Dalai Lamos išsakytas mintis, kad autentiškai praktikuoti galima tik tą religinę tradiciją, kurioje gimstama.
    Neišsemiamos gelmės – krikščionybės mistikų raštuose. Ne vienas iš jų buvo ir poetas. Šv. Kryžiaus Jono poezija priskiriamo ispanų literatūros žiedui. Jis paskelbtas ispanų poetų globėju. Rašė poeziją ir jo amžininkė šv. Teresė Avilietė, ir mūsų laikais mistikė Edith Stein. O Lietuvoje religinė poezija – tarsi podukra. Nors ateizmo skelbtos nesamonės nugarmėjo į praeitį, turbūt jo įtaka tebejaučiama. Be abejo, liūdna, kad šia tema dabar spekuliuoja ne vienas grafomanas, tuo menkindami ne tik poeziją, bet ir religiją. O pasaulinėje literatūroje didelio talento poetai rašė religinę poeziją. Pakanka prisiminti Nobelio premijos laureto Tomo Stearnso Elioto „Pelenų dieną“, „Keturis kvartetus“, Rainerio Marijos Rilkės „Valandų knygą“, Gabgielos Mistral, Paulio Clodelio, Gertrudos von le Fort, mistikos genijaus Oskaro Milašiaus, Jurgio Baltrušaičio kūrybą. Atsimenu pokalbį 1999m. Su poetu Bernardu Brazdžioniu apie subtilų estetinį jo religinės poezijos grožį. Ir jo žodžius:“Apie religinės poezijos meninę vertę, apie jos grožį prašom neprasitarti įžūliemas socialistinio purvo drabstytojams/.../Apie religinės tematikos poezijos grožį reikėtų atskiro seminaro. Tik viena aišku, kad kaip visoj poetinėj kūryboj, taip ir čia be talento nieko nepasieksi“.
   Deje ne visada dvasinę patirtį įmanoma paversti žodine išraiška. Gal ir nebūtina? Gal svarbiau patirti meditacijoje patį gelminį nušvitimą, nei jį realizuoti kūryboje? O žodyje tai turėtų įvykti savaime – kaip žiedo prasiskleidimas. Graži man haiku meistrų kontempliatyvioji nuotaika. Sugebėjimas tarsi ištirpti tame, ką girdi, mato, išgyvena.
   -Kaip pati paaiškintumėte glaudų ryšį su tautosaka: giesmių, liaudies dainų blyksniai, tautosakos veikėjai, pramotės įvaizdis?
   - Augau dainingame krašte, kur buvo dar gyvas ryšys su tautosaka, pagoniškojo tikėjimo atšvaitais. Vaikystėje mama sekdavo pasakas, sakmes, legendas. Netoliese Antvardės upelio šlaite, buvo senkapiai, apie juos pasakodavo baugias ir romantiškas istorijas. Žavūs buvo tie „samanotos“ praeities aidai. Vėliau domėjausi tautos istorija ir mitologija. Troškau atrasti ir atpažinti savo šaknis.
   - Kuriančios moters buitis, kasdienybė. Ji trukdo ar atveria tai, ko nerasi knygose?
   - Kasdienybė – kaip ir kitų moterų: buities vargai ir rūpesčiai. Kai dirbau „valdišką“ darbą, kūrybai likdavo tik vakarai ir šventadieniai. Dabar laikas priklauso man. Tačiau tai, kas išgyventa sunkiais okupacijų laikais, atsiliepia sveikatai. Buitis, be abejo, atima dalį jėgų ir laiko. Bet kasdienybėje yra ir grožio. Ji tarsi gyvos šaknys, laikančios prie žemės. Atveria ir parodo žmogaus trapumą, jo priklausomybę nuo aplinkos sąlygų. Joje išmokstama kantrybės, atjautos, pareigos jausmo. Kūryboje yra kilimas ir nusileidimas. Neįmanoma visą laiką gyventi aukštosiose sferose. Galbūt gera būtų skrajoti lyg paukščiui. Deja tai neįmanoma. Tenka priimti gyvenimą su visais jo sunkumais, spalvomis ir atspalviais. Kita vertus , kiek yra lengvai gyvenančių žmonių, o savo gyvenimą paleidžiančių vėjais.
   Knygose galima rasti daug išminties. Bet geriausias mokytojas - pats gyvenimas, dosnus ir žeidžiantis. Tik jame, jo skersvėjuos, kai dvasia ypatingomis akimirkomis sugebi pakilti virš to, kas laikina, atrandi savyje ta tikrumo branduolį, kurio nesudaužys jokios išorinės vėtros. Neįsivaizduoju rašymo traukinyje, kavinėje ar skvere ant suoliuko. Man svarbu kasdienybėje išsaugoti susitelkimui skirtas minutes ar valandas, kai sugebi pajusti kitokios ar kitos realybės ritmą, vibracijas, aidą. Tik tuomet atsiranda tos būsenos, vadinamos „įkvėpimu“
- Kaip prasiveržė noras tapyti? Kodėl tik nedaugeliui suteikiate galimybę dirstelėti į tapybos darbus?
- Kai pajutau, kad žodžiu ne viskas išsakoma, pabandžiau byloti spalvomis. Iš tiesų tapyba ir poezija – artimos. Skiriasi tik jų išraiškos priemonės. Ne vienas žinomas poetas piešė ir tapė, o dailininkai rašė eilėraščius. Man tapyba – tik atokvėpio valandėlei. Tai labiau panašu į žaidimą – simboliais, spalvomis. Tik ikonoms tapyti būtinas ypatingas susitelkimas, vidinė darna, meditacija... Ne sykį pagalvoju, kad per daug noriu – ir rašyti, ir tapyti. O laikas bėga nesulaikomai. Žmogaus gyvenimas per trumpas – visko aprėpti neįmanoma. Tenka rinktis, kas šiuo metu atrodo svarbiau. Dabar nuo tapybos esu nutolusi, nes yra kitų neįgyvendintų sumanymų.
   - Apibūdinkite vertėjo darbą. Kodėl jo ėmėtės? Kokie Jums artimiausi užsienio autoriai?
   - Rodos, 1971m. užsienio kalbų knygyne radau vokiečių poeto Friedricho Holderlino poezijos rinktinę. Ji mane taip sužavėjo, kad ėmiausi vertimų. Mano išverstos jo elegijos „Duona ir vynas“ buvo išspausdintos 1975m. „Poezijos pavasario“ almanache. Tuomet išverčiau ir daugiau jo poezijos. 1995m. „Aidų“ leidykla išleido solidų dvikalbį F.Holderlino poezijos tomą, kur publikuojama nemažai mano vertimų.
   Esu išvertusi įvairių poetų eilėraščių, Michailo Gudleto poemą „Zodiakas“, skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui, knygelių vaikams. Gera yra versti savo pasaulėjautai artimą poetą. Jei tolimas – prastas bus ir vertimas. Tokių versti nesiimčiau. Iš užsienio autorių artimų yra ne vienas (be jau minėto F.Holderlino): Raineris Marija Rilkė, Novalis, Tomas Stearnsas Eliotas, Gabriela Mistral...
   -Pernai išleidote tris naujas knygas. Iš kur semiatės tiek įkvėpimo?
   -Knyga „Žodžio duona ir vynas“ apima daugiau kaip dvidešimties metų laikotarpį. Tai pokalbiai apie gyvenimą ir kūrybą, erškėčiuotus kelius į literatūrą. Atgimimo metų nuotaikos. Straipsniai apie žinomų rašytojų knygas. Knygelė vaikams „Po baltu angelo sparnu“ sudaryta iš ankščiau rašytų eilėraščių. O poezijos knyga „Įsiklausyti“ pasirodžiusi 2004m. pabaigoje, iš kelių pastarųjų metų kūrybos.

"Šeimininkė" 2005m. vasario mėn. 23d.

Gimnaziztė.1952m.
Su vyru Edvardu. 1976m.
Su poetais Marcelijumi Martinaičiu ir Bernardu Brazdžioniu. 1992m.
Su sūnumi Kęstučiu ir dukraite Barbora. 2004m.
   Atgal
img
Naujienos |KOMENTARAI |Apie bendruomenę |Projektai |SKELBIMAI |2 proc. |Kontaktai |Skirsnemuniečių kūryba

www.skirsnemune.lt

Svetainių kūrimas optimizavimas        Svetainiu tinklapiu kurimas www.proweb.lt optimizavimas