LtIEn Skirsnemunės kaimo bendruomenė mail Svetainės medis
www.skirsnemune.lt
Naujienos |KOMENTARAI |Apie bendruomenę |Projektai |SKELBIMAI |2 proc. |Kontaktai |Skirsnemuniečių kūryba
  
Aldona-Elena PUIŠYTĖ
Šviesa akmeny
Aldona Puišytė
Aldona Puišytė

   Aldonos Puišytės tapyba priklauso savitai tarpinei sferai. Žodžio meistrų vaizduojamoji dailė Vakarų ir Rytų kultūrose turi labai senas tradicijas. Mūsų krašte kol kas nedaug menininkų derino abi šias kūrybos sritis. Autorė, žinoma poetė, Poezijos pavasario šventės 1986m. laureatė, jau daugiau kaip dešimt metų kuria iki šiol niekur nerodytus tapybos darbus. Tarp jų nerasime vizualinės poezijos (technopaegnia tipo) eksperimentų. Menininkė pasirenka tradicines išraiškos priemones. Miniatiūros forma ji tapo religinio turinio figūrines kompozicijas, peizažus, portretus bei simbolinius ženklus. Šie darbai – tai autorės žodinės kūrybos tąsa. Jos eilėraščiuose galima atrasti miniatiūrų erdvinio sprendimo, šviesotamsos, spalvinių derinių, simbolių, net panaudotų medžiagų prasmių. Pastarųjų derinys neįprastas – akmuo ir pastelė. Ant labai tvirto , patvaraus pagrindo nutapyti lengvi kaip miražas vaizdiniai.

    A.Puišytė eilėse žmogaus ar gamtos stichijos paliestas akmuo – dažniausiai atrama sunkių išbandymų metu. Jis neleidžia pamiršti, guodžia ir nuramina. Neatsitiktinai nuo šiltos jūros atsivežti akmenėliai – laimingos kelionės prisiminimas – padėjo menininkei sukurti pirmuosius tapybos darbus. „Pasidedi ant delno tokį akmenį, - sako poetė,- jis atšyla, švyti, šneka“. Pirmieji ištapyti akmenys yra ramiai gamtos nugludinti: plokštoki, aptakūs ir lygaus paviršiaus. Šios formos artimos tapybos sluoksnio stilistikai. Tvirtų renesansinės perspektyvos linijų, kolorito ir šviesos derinys sukuria kompozicijose stiprią gilumos iliuziją. Plonas dažų sluoksnis neslepia balzganos akmenų spalvos. Todėl neryškias tapybos plotmes persmelkia lygi pagrindo šviesa – sukuriamas labai skaidrios atmosferos įspūdis. Harmoningame, aiškių formų pasaulyje nėra vietos šešėliui, tamsai, negandai. Didžiulėje kaip Nemuno slėnis gimtinės erdvėje įkomponuotos šeimos narių figūros. Jų kelio tikslą žymi dangaus šviesuliai, kryžiai ir bažnyčios.(„Mūsų kelionės I,II,III“). Palaipsniui miniatiūroms autorė pradėjo naudoti sudėtingesnių formų akmenis. Dalis jų stipriai paveikti gamtos jėgų: netaisyklingo silueto, įvairaus reljefo, pasitaiko ir su aštriais kampais bei briaunomis, kartais nevienoda vidine struktūra. Turtinga akmenų plastika labai paveikė tapybinę viziją. Pradėjo nykti vientiso, fizinės ir dvasinės harmonijos kupino pasaulio vaizdas. Retai matoma horizonto linija pasidarė nelygi, trūkčiojanti, nervinga. Erdvę užpildė pastele nesušvelnintos, dažnai tamsios, laužytos akmens faktūros. Prasidėjo vaizdo skaidymas į šviesius ir tamsius, dienos ir nakties reginius. Kartais autorė tapė tik figūrų siluetų kontūrus ir tose miniatiūrose pradėjo dominuoti akmens paviršius (vietomis net diktuodamas bendrą meninį sprendimą). Tačiau naudodama gana prieštaringus akmens formų ir tapybos sluoksnio derinimo būdus menininkė perprato sudėtingesnę dramatinę tematiką. Atsirado nerimastingi, kupini paslapties ir sunkių išbandymų nuojautos darbai („Slėpiningos durys kalne“, “Dviese“, „Paklydusių beieškantys“, „Gelbstintis angelas“).
    Didžiausią darbų grupę sudaro miniatiūros, kurių abi sudėtinės dalys – pagrindas ir tapybos sluoksnis – meniniam vaizdui yra vienodai svarbios. Autorė pasirenka įvairios, tačiau ne itin komplikuotos formos akmenis. Jų siluetai, paviršiaus nelygumai, spalvos susilieja su dažais kuriama vizija. Kompozicijose atsispindi stiprėjantis menininkės dėmesys metafiziniai pasaulio sferai.
     Krikščioniškoje religinėje dailėje nuo pat pirmųjų amžių egzistuoja jos perteikimo schema. Dvasinis pasaulis vaizduojamas beribis, nutviekstas ryškia, vientisa antgamtine šviesa. A.Puišytei artimos šios meninės nuostatos. Horizonto linija jos tapybos darbuose tampa tik kompozicinio dalinimo elementu, ženklu, kartais ir visai išnyksta. Neribotos erdvės iliuziją perteikia daugiaklodė paviršiaus struktūra. Ją sudaro keli sluoksniai. Viršutinysis sukurtas iš smulkių, tačiau vietomis gausių pastozinių potėpių. Vidurinysis sluoksnis – tai lygios, mažiai ryškių spalvų plotmės. Paskutinįjį sudaro šviesos spindulių žymes primenantys akmens įgilinimai, duobelės ir taškai. Į juos patenka mažiau dažų, ten prasišviečia akmens spalva bei mirguliuoja švelni reljefo šviesokaita („Bėgimas į Egiptą“).
    A.Puišytės eilėraščiuose šviesa yra svarbesnis elementas nei spalva. Tikriausiai didelę įtaką autorei padarė ankstyvaisiais krikščionybės laikais suformuluotas teiginys apie dieviškąją šviesos kilmę. Paskutiniuosiuose tabybos darbuose šviesa tapo viena iš svarbiausių meninio vaizdo sudėtinių dalių. Dažniausiai juose naudojami vidinės (prasiskverbiančios ar atspindinčios akmens struktūros) ir išorinės (pastelės sluoksnyje sukurtos) šviesos deriniai. Aiškiausiai tai matyti naktinių vaizdų kompozicijose. Tamsiame, švelniai atspindinčiame šviesą akmens paviršiuje išryškėja baltai nutapyti siluetai bei kontūrai. Poetei balta – nepaprastai švelni – tai rožių, ramunių ir vyšnių žiedų spalva. Ja tapo idealius pezažus su koplytėlėmis, senaisiais kaimais, kryžiais ir šventais asmenimis. („Peizažas su koplytėle“, „Ave Crux...“). Tinka ši spalva ir kosmoso erdvėms, kur „galaktikų sodai balti“ bei amžinai keliauja numylėti personažai („Kosmoso angelai,I,II“).
    Sudėtingai švytėjimo įspūdis kuriamas polichrominėse „dienos meto“ kompozicijose. Šviesos egzistavimą žymi spalvų intensyvumas bei jų deriniai. Daugiausia menininkė naudoja baltos, mėlynos ir geltonos spalvos sąskambius („Aukso Širdies Mergelė Marija“ ir kt.). Jomis įvairių epochų dailininkai perteikdavo dangiškąją sferą bei dvasingumo elementus. Poetė šias spalvas derina savo žodinėje kūryboje: „Pinsiu rožių vainiką iš Rožančiaus rožyno/ iš baltų, purpurinių ir aukso“. Jos iš ryškina spinduliuojančią dangaus sferą („Vakaro auksu auksuotas gražiai/ mėlynas bokštas mėlynėj dangaus“) bei dieviškumo elementus (sidabras – aureolę, auksas – sielą). Neatsitiktinai miniatiūrose šventųjų personažų aureolės nutapytos taip pat balta, mėlyna ar geltona spalva.
    Kitos tapybos darbų spalvos dažniausiai yra tik pagrindinių variantai (žydra, violetinė, įvairaus atspalvio gelsvai ruda). Kartais suspindi žalios gamtos pasaulio pievos. Labai reta raudona („Tremtiniai“) – kančios spalva žodinėje autorės kūryboje.
    Poetė palaipsniui įvaldė sudėtingą vaizduojamosios dailės kalbą. Tai leido jai sukurti įvairios tematikos ir stilistikos darbus. Galima atrasti išraiškos priemonių paieškas liaudies skulptūros ar grafikos formose, vidurinių amžių bei dabartinių lietuvių religinės tapybos meistrų kūryboje. Tačiau visus darbus sieja vienas bendras bruožas. Realaus pasaulio formos menininke yra tik ženklai dvasinio turinio vaizdiniams.

Apsireiškimas, 85m. al. past., 72x65
Pakeliui į šventovę, 82., al. past., 88x53mm.
Piliakalnis, 84m., al. past., 77x59 mm.
Prie jūros, 83m., al. past., 90x53mm.
Slėpiningos durys kalne, 92m., al. past. br., 53x35mm.
Rudenėjant... 85., al.past., 54x48mm.
Rūpintojėlis
Vienuolynas kalnuose
Viršukalnių angelas
Aukojantis angelas
Peizažas su bažnyčia
Tylos angelas
Gelbstintis angelas
   Atgal
img
Naujienos |KOMENTARAI |Apie bendruomenę |Projektai |SKELBIMAI |2 proc. |Kontaktai |Skirsnemuniečių kūryba

www.skirsnemune.lt

Svetainių kūrimas optimizavimas        Svetainiu tinklapiu kurimas www.proweb.lt optimizavimas